Metas tęsėti duotus pažadus ir papasakoti daugiau apie kelionę. Taigi, šį kartą viena nuostabiausių jos dalių – hiking Tiger leaping Gorge. Nesu tikra, kaip taisyklingai šitą pavadinimą išversti i Lietuvių kalbą, tai ir neversiu, o vadinsiu tiesiog TLP.

TLP – Yangdze upės kanjonas, esantis Pietvakarių Kinijoje, Yunano provincijoje, netoli Lijian’o miesto. Tarpeklio apačioje (dugne?) teka upeliūkštė, įsispraudusi tarp dviejų aukštų kalnų (abu virš 5tūkstančių metrų aukščio).  Visas tenykštis regionas įsikūręs aukštumoje, todėl nemaža dalis keliautojų patiria sunkumų. Aš stipri, todėl nieko man nenutiko  Pasak legendos, seniai seniai tigras spruko nuo medžiotojo, ir gavo peršokti tarpeklį. Atsispyrė ant akmens siauriausioje tarpeklio vietoje, paspruko, ir suteikė tarpekliui vardą.

Dabar TLP – populiari ir turistų lankoma vieta. Tiems, kurie nemėgsta arba negali hiking, yra nutiestas žemesnysis kelias, kuris yra tiesus, lygus ir neįdomus. Aš hiking myliu, ir todėl net nedvejodama ėjau normaliu keliu per kalnus.

Pakeliui į Lijaing’ą, autobuse, sutikau britą R. Kadangi buvome tik du baltieji autobuse, nori nenori pradėjome kalbėti. Pradžioje abu manėme, kad mes esame per daug skirtingi kad net sugebėtume palaikyti pokalbį, bet oj kaip mes klydome. Ir suveikė kelionių magija: pradėję kalbėtis negalėjome sustoti, ir tapo savaime suprantama, kad Lijiang’ą ir jo apylinkes pažinsime draugiškai ir kartu. Ten bebūdama ir sužinojau apie TLP. Ir patraukėme abu į nepakartojamą kelionę.

Pirmos dienos rytas buvo puikus. Gražus oras, šilta, saulutė šviečia, ėjom palengva į kalną vingiuojančiais keliukais. Skaniai pietavome jaukiame kalnų viežbutukyje, kuris priklauso Naxi žmonėms (čia vietinė tautinė mažuma ). Po skanių ir sočių pietų, keliukas ėmė kilti aukštyn ir aukštyn ir darytis statesnis ir statesnis. Pasirodo, priėjome tarpeklio vietą, kuri vadinasi 28 bends (28 pasisūkimai). Pavadinimas visiškai atitinka tirkovę. Status, siauras ir vingiuojantis keliukas veda į pačią kalno viršūnę, ir atima visas turimas jėgas. Ties kokiu 14 posūkiu maniau, kad išleisiu paskutinį kvapą Kartu keliavo kiniečių būrelis. Ir keletas to būrio moteriškių nepajėgė kopti pačios, todėl patogiai isitaisiusios ant asiliukų mus palydėdavo šypsenomis. O vietiniai gidai vis ragindavo nepasiduoti. Vietoj to, kad įkvėptų drasos ir pasitikėjimo, tie jų raginimai skambėjo kaip pašaipa, nes juk jie kasdiena tuo tarpekliu keliauja. Bet nebuvo jie jau tokie blogi, nes panešė mūsų daiktus. O kalno viršūnėje laukė staigmena. Ten tokia mažytė, sulinkusi senučiukė pardavinėjo gaiviuosius gėrimus ir užkandžius (ji, beje, mus aplenkė prieš pat tuos 28 posūkius), ir…..marihuaną. Taip taip, šalia obuolių, bananų, apelsinų, coca-colos ir snickers, išdidžiai įvairaus dydžio maišeliuose supakuota gulėjo žolytė. Matyt todėl bobulytė taip greitai užbėgo į tą kalno viršūnę.

To be continued…..