Po įspūdingo lipimo į viršūnę, naktį praleidome pakelėje esančiuose nakynės namuose. Apartamentai buvo jaukūs ir patogūs, netgi vonia buvo (Kinijoj visur dušai, o vonia – didelė retenybė)  – bet nebuvo karšto vandens Kinija. Tame pačiame viežbutukyje tąnakt nakvojo būrys amerikiečių paauglių. Nors jų vadovai pasakojo, kad jie visi iš Singapūro ir tai jiems yra mokyklinė ekskursija, mums visa tai buvo panašu į perauklėjimo stovyklą; maždaug kaip filmuose – surenka būrį konfliktiškų paauglių ir išsiveža kur nors perauklėti Mes taip ir laukėme, kada jie visi sudės rankas krūvon ir sušuks: one, two, three – GORGE!!!

Bet mes nesulaukėme – anksti ryte, paklausę gero bičiulo Rj. patarimo, leidomės į pačią tarpeklio apačią, prie akmens, ant kurio, pasak legendos, tigras atsispyrė paskutinį kartą. Taką tarpeklio apačion prižiūri ir tvarko vietinė šeima, todėl už įėjimą tenka mokėti. Vėlgi – status, siauras ir vingiuojantis keliukas….tik šįkartą tas keliukas vingiuoja žemyn. Kaip ir viso kelio metu – ant akmenų nupieštos rodyklės, rodančios kryptį. Nors jų daug – pats keliukas toks necizvilizuotas ir laukinis, jog nejučia pasiduodi iliuzijai, kad  beveik niekas tuo keliuku dar nevaikščiojo, ir tu jį atradinėji pats savo jėgomis. Nusileidus į tarpeklio dugną ir užsiropštus ant tigro atspirties akmens, atsiveria gražus vaizdas į visą žemutinį tarpeklio slėnį. Nepakartojama. Bet…iš apačios visada reikia kilti į viršų….

O užkilti į viršų yra du būdai: siauru, stačiu ir vingiuotu keliuku (užrašas ant akmens – safe path), arba kopėčiomis. Mes, aišku, lipome kopėčiomis. Nebaisu. Svarbiausia – nežiūrėti žemyn ir nepradėti svarstyt, ar atlaikys tos kopėčios (nes atrodo, kad tikrai neatlaikys )

O dabar sunkiausia žygio dalis – lygus kelias. Užsiropštus atgal manėme, kad likusi kelionės dalis bus lengva – just like a breeze, kaip kad sakė R. Oi, kaip jam teks vėliau ant savo žodžių springti

Taigi, asaltuotas keliukas sau vinguriuoja, mes einame, šnekamės, diskutuojam apie didžiąsias filosofines gyvenimo problemas, saulutė šviečia, viskas puiku…bet tas keliukas niekaip nesibaigia. Žemėlapyje parašyta, kad kelionė iki artimiausio kaimelio truks apie porą valandų, bet mes jau senokai kelyje. Kaimelio nesimato, saulė kepina, vandens ir maisto atsargos senka, darosi nebe smagu. O R. žodžiai  ”it’s gonna be just like a breeze” ima skambėti daugiau nei ironiškai.  Pagaliau, po poros valandų, įveikę dar vieną didžiulę įkalnę, prieiname gyvenvietę. Širdyje – didžiulis džiaugsmas, ir kaip išprotėję puolame kausti žmonių, kur yra D. kaimelis. Ir visi rodo kairėn. Paslaugus diedukas dar palydi mus, kad tikrai rastume keliuka. Ir vėl einame…15min, 20min, 30min, 4min, valandą. Ir vis klausinėjame žmogelaičių, kurioj pusėj D. kaimelis, ir visi kaip susitarę rodo kairėn. Po n-tojo rankos mostelėjimo kairėn, mus ištinka juoko priepuolis ir mes imame manyti, kad to kaimo pavadinimas Kiniečių kalba ir reiškia “kairė”.  Ir kai jau atrodė, kad praradome bet kokią viltį paskutinę, pamatėme grupelę korėjiečių su angliškai kalbančiu gidu. Negalėdami patikėti savo laime puolėme jų klausinėti: kas, kaip ir su kuo. Pasirodo, mes visai nepasiklydome, tik tas kelias labai jau ilgas, ir dauguma turistų juo neina, o važiuoja taksi.  Jau patikėjom savo laime, sėdom į vietinį “home made” keltą, ir tikėjomės po keleto valandų patogiai ilsėtis viežbutukyje. Deja deja…gidas mus paslaugiai informavo, kad paskutinis autobusas išvyksta po 15minučių, o iki kaimo dar oi kaip tolokai buvo. Bet mes, tiek iškentėję, nesiruošėme lengvai pasiduoti. Į stačiausią kalną užsiropštėme per 6  minutes, ir pasileidome bėgte. Deja…paaiškėjo, kad  per dieną į miestą kursuoja tik du autobusai, ir abu – ryte. Neliko nieko kito, kaip tik likti nakvoti kaime.

Viežbutukas tame kaimelyje priklauso vietinei anglų kalbos mokytojai. Susikalbėt nesunku, bet meniu tiek klaidų, kad net pasitelkę visą savo išmonę nesupratom, kas paršyta. Bet užtat maistas buvo nuostabiai skanus (arba kai esi alkanas, viskas labai skanu būna). Bet smagiausia tame viežbutukyje buvo tualetas ir mūsų kambarys.

Tualetas: jis šliejosi prie mūsų kambario sienos, bet durys į jį buvo koridoriuje. Žodžiu, atskiras kambariukas. Bet smagiausia, kad tualeto kambariuke buvo tik trys sienos….gal ir neblogai – atlikinėji savo reikalus, vėjelis pučia, išsklaido blogą kvapą, tuo pačiu gali pamujuot kaimynams ir su jais pasisnekėt. Bet mes tų privalumų neįvertinom kažkaip.

Mūsų kambarys: sienose buvo didžiuliai tarpai, tai galvojome, kad sustipsime į ožio ragą, ir susitempėme po keletą antklodžių. Bet kažkokiu stebuklingu būdu buvo beprotiškai šilta.  Kai jau buvom pradėję snaust, pakilo didelis vėjas ir su didžiuliu trenksmu atidarė mūsų kambario duris. Mano bendrakeleivis R. išgąsčio apimtas pašoko iš miegų ir bijojo pajudėt, todėl man teko užremtis duris “taburete”. Ir kai jau galvojau, kad vyras truputį aprimo, jis vėl pašoko iš miegų. Pasirodo, jam baimę kėlė apie lempą įkyriai zvimbusi musė.  Kadangi aš mergina drąsi, pasiėmusi šlepetę ėjau tos musės mušti. Bet…sukaupusi visas jėgas ir patykojusi kaip tvojau į lubas….bet vietoj to, kad užmuščiau vieną musę, po mano smūgio iš lūbų pasipylė dešimtys mažyčių musių.  R.buvo lengvas panikos priepuolis, o aš numojau ranka ir užmigau, nes buvau visiškai nusivarius nuo kojų. Ech tie britai…

O ryte vos nepražiopsojom autobuso.  Ir dantis autobuse jam važiuojant valėmės visai ne dėl to, kad pramiegojom. O todėl, kad elektros ryte nebuvo ir neradom kelio į vonią…