Pamažu, nors ir labai nenoriai, oras pas mus pradeda šilti.  Saulutė išlenda rytais, šviečia  langus, miegoti ir tingėti lovoje neleidžia. Šilumos dar iš jos ne per daugiausiai, bet jau jau jau atsiranda vilties. Todėl pavasario optimizmo įkvėpta, padariau tai, ką jau seniai norėjau padaryti: susitvarkiau dviratuką savo. Žinoma, padangų pati nepompavau. Užtenka išeiti pro vartus, ir ten sėdi toks diedukas, kuris atlieka visą norimą dviračių servisą: pripučia padangas, pakeičia pedalus, pritvirtina sėdynę ir t.t. kadangi dviratis čia  yra labai populiari transporto priemonė, tai tiks bizniukas turbūt nert labai apsimoka.

Taigi sėdau ir aš ant dviratuko, ir pasiryžau numinti iki darbo. Visai smagu, kelionė trunka apie gerą pusvalandį, dviratė minti man patinka, bet….per tą pusvalandį galimybę prisitrenkti ir patekti į avariją iškylą kas penkios minutės.  Mieste visur yra kelio gabalas, skirtas dviratininkas ir motoroleriu vairuotojams. Bet niekam tai neįdomu. Juose pilna žioplinėjančių pėsčiūjų, išsižiojusių dviratininkų, motorolerių vairuotojų, kurie mano, kad yra pranašesni už dviratininkus. Ir, jei to pasirodys maža, tuo keliu sau ramiausiai važiuoja mašinos. Nes taisyklės čia (arba tų taisyklių nebuvimas) yra tokios: kieno didesnė transporto priemonė, to ir pirmenybė. kadangi man teko nemažai važinėtis anglijoje, kur kelių eismo taisykles visi žino ir visi jų daug maž laikosi, mane čia labai greitai ištinka nervų priepuolis. Na patys pagalvokit: aiškiai kvailoka moteriškė dviratininkams skirtame kelio ruože bando priparkuoti didelį džipą, ir tuo pačiu metu dar kalba mobiliuoju telefonu. Žinoma, tuo pačiu metu sustabdo visą eismą. Žmonės piktinasi, bet stovi ir laukia. Nepasakysi juk žodzio poniutei, kuri akivaizdžiai nestokoja pinigų, bet stokoja kai ko kito. Bet aš ne vietinė. Aš privažiuoju prie jos mašinos, pabeldžiu langan, ir aiškiai sutrikusiai vairuotojai paaiškinu, kad patrauktų iš kelio savo mašiną. Ji aišku, iš nuostabos žodzio neprataria, bet susipranta.

Ir tokie nutikimai būna kiekvieną dieną, nekalbu jau apie tai, kaip jie visi spokso į mane, minančią dviratį. Tad, kaip sakė T. driving in China is like a real life computer game. Need for speed. Tad jei jums trūksta adrenalino, atvažiuokit pas mane.