Šios dienos laukėme be galo ilgai – net nuo praėjusio pavasario. Ilgai laukėme, praeidami pro šalį liūdnai ir su viltimi žvelgdavome į tą pusę, kur kadaise veikė Pizza Hut. Tik prašau be pašaipų – Pizza Hut čia labai neblogas restoranas: visada švaru, personalas mano, kad šneka angliškai, yra vakarietiškas tualetas ir, svarbiausia, visada turi kavos ir picos, su tikrų tikriausiu sūriu. O jei labai pasiseks, tia turės ir blueberry cheesecake’ą.

O kadangi mūsų kaimą renovuoja iš pagrindų, tai jame atidarė didžiulį, tokį spindintį  ir visomis  vaivorykštės spalvomis šviečiantį prekybos centrą. O jame yra daug visokiausių gėrių: columbia, north face, DQ ir t.t. O svarbiausia, kaip jau atspėjote – jame yra Pizza Hut. Taigi, per  mažiau nei menesiuką beprotiškai išsiilgę sūrio, viena popietę bėgome į Pizza Hut.

Tai nebuvo pirma jų darbo diena – kaip žinodami, pagalvojome, kad reikia jiems leisti truputėlį įsivažiuoti į ritmą. Ir neklydome. Prie įėjimo laukė eilė balsingų vietinių, ir viena, visiškai nesuprantanti ka bedaranti, padavėja. Ji angliškai pasakė: -wait, long minutes- ir davė mums lapelį su numerėliu. Suprask, kai bus tavo eilė, pakvies. Na, mes laukiame, laukiame, vietiniai kažkodėl be eilės lenda, o mūsų neikas nekviečia. Dirstelėjome į padavėjos užrašus – o gi mūsų numeriukas išbrauktas. Suprask, mes jau pasodinti.  -Wei !!!!! -sakom- kaip suprasti? Ir tada mergaitė visa išraudo ir prisiminė dar vieną anglų kalbos žodį: very sorry. Matyt buvo labai jau “sorry”, nes staliuką surado greitai. Bet tuo viskas dar nesibaigė.

Ilgokai palaukus atskubėjo nusiplukusi padavėja ir priėmus užsakymą kažkur dingo. Dar ilgokai palaukus kita atnešė gėrimus. Ir dar ilgokai palaukus atnešė picą. Taigi, ant stalo buvo gerimai ir pica, bet nebuvo lėkštučių. Aš tai mergaitei ir sakau: – o kur lėkštės? O ji: – o, o , o,….Grįžta po minutės nešina viena lėkšte, normaliu, t.y metaliniu peiliu ir plastmasine šakute. Aš spoksau į šakutę ir sakau: – kaip suprasti? – o ji man: – o metalinių neturim, baigėsi. – na, sakau, tada atneškit dar vieną lėkštę, nes mes juk dviese (kol aš prašiau pirmos lėkštės, T. tikrino strategiškai svarbius objektus). Grįžta mergaitė dar po minutės ir prieš T. išdidžiai ant stalo padeda servetėlę, metalinį peilį ir plastikinę šakutę. – Tai kur lėkštė? – klausiam nujausdami atskymą. O padavėja ramiausiai atsako: – Neturim. Lėkštės irgi baigėsi – patrauko pečiai ir nuskuodžia dalinti plastikinių šakučių laukianties alkananiems klientams.

Bet pica buvo laaabai skani