Expo2010 čia, Kinijoje, reklamuojama visur kur tik įmanoma. Kur tik beeitum, nuolat pamatysi Expo plakatą arba mažą mėlyną padarėlį, vardu Haibao, kuris yra parodos talismanas. Buvau prisiklausiusi daug įvairiausių nuomonių, bet juk geriau vieną kartą pamatyti, negu šimtus kartų išgirsti.

Mano tikslas buvo vienas ir labai konkretus – Lietuvos paviljonas. Iš anksto nekantravau ir mintyse įsivaizdavau, kaip valgysiu cepelinus, hmmm. Bet realybė visada būna truputį kitokia nei fantazijos.

Norint patekti į kiekvieną paviljoną, reikia išlaukti didesnę ar mažesnę eilę, nes kiniečių labai daug, ir jie mėgsta stumdytis ir kultūringai stovėti eilėje jie nemoka. Bet aš buvau nusiteikusi į savo šalies paviljoną patekti be eilės. Taip ir atsitiko. Lietuviškai pakalbinus lauke suvenyrus pardavinėjusią merginą, paklausiau jos patarimo ir vidun patekau pro išėjimui skirtas duris (R.ir A.kad išvengti valandinių eilių, visur ėjo pro išėjimui skirtas duris, ir niekur nebuvo sustabdyti).

Vos patekus į vidų, akis į akį susidūriau su didelėmis kartoninėmis J.Kazlausko, A. Sabonio ir Y.Mingo figūromis. Teko nuvyt šalin keletą kiniečių, kad galėčiau netrukdoma nusifotografuoti. Tiesa, A.Sabonis ten nėra labai populiarus, niekas jo turbūt nė nežino (nors veik kiekvienas vyriškos lyties kinas save laiko dideliu krepšinio aistruoliu), užtat J. Kazlauskas ir ypač Y. Ming’as norinčių kartu nusifotografuoti neatsigina.

Šalia šių trijų įžimybių yra įrengta mini krepšinio aikštelė, kurioje yra didžiulis lietuvos fanų fototapetas ir krešinio stovas. Visi norintys gali bandyti savo laimę mesdami į krepšį. Norinčių netrūko, bet pataikančių, kiek man teko matyti, nebuvo labai daug. Lietuvoj turbūt per diena organizatoriai būtų turėję išdalinti visus turimus prizus.

Pavilijono viduryje yra didelis stilizuotas oro balionas, o jame – stebuklinga norų plytelė. Ta pati, ant kurios užsilipęs turi sugalvoti norą ir apsisukti tris kartus. Beje, čia, Kinijoje, to neužtenka, norint kad tavo noras išsipildytų. Tą norą dar reikia užrašyti ant lapelio ir įmesti į specialią dežutę.

Lietuviškų suvenyrų parduotuvelė per daug nesužavejo. Asortimentas tradicinis:  atvirutės, ženkliukai, moliniai varpeliai, gintarai, ir didokos kainos. Veikia ir Lietuvos paštas, kurio pagalba galima išsiūsti atviruka, kuris pirma keliaus į Lietuvą, ant jo bus uždėtas tikras lietuviškas štampas, ir tik tada atvirukas keliaus i pasirinktą šalį.

O toliau…BARAS!!!!!! Su tikru lietuvišku Švyturio alumi. Nuostabus tėvynės skonis ir prisiminimai. Tiesa, truputį teko palaukti padavėjo, nes vyrukas pasitaikė linksmas ir šnekus, o kalbėti lietuviškai man buvo didelis malonumas. O lietuviškas alus mūsų tarptautinei kompanijai labai ir labai patiko.

Vienintelis nusivylimas – lietuviška kavinė. Vien todėl, kad nebeturėjo cepelinų. O kitas maistas visai neatrodė viliojančiai.  Mėsos kepsniukai ar tai maltinukai ar tai kažkas ten atrodė, lyg vitrinoje būtų stovėję keletą parų (labai tikiuosi, kad tai mano klaidinas supratimas). O šaltibarkščiai amerikiečiams, kanadieniečiui ir prancūzui atrodė, švelniai tariant, “neapetitnai”. Dar bandžiau save sugundyti kažkuo, kas priminė keptą duoną, bet ne. O ir vyrukai, buvę už prekystalio, atrodė visai nesuinteresuoti padėti išsirinkti o maistą, o buvo įnikę į savo diskusijas.

O jau beišeinant iš pavilijono, suvenyrus ir lankstinukus dalino labai labai maloni mergina. Kaip ir su kita mergina, kuri prižiūrėjo netaikliai krepšin mėtančius kinus, su ja maloniai pasišnekučiavome, pasidalijome įspūdžiais apie Kiniją ir kiniečius, apie mūsų azijietišką patirtį. Ji man dar įdavę Lietuvos pavilijono dovanų maišelį.

Žodžiu, pasijautau kaip namuose. Buvo labai labai malonu. Ypač  malonu buvo šnekėti lietuviškai. Po tokios gražios mano patirties gimtosios šalies pailjone, mano kompanionai irgi bandė laimę savuosiuse, bet ne vienam taip gerai nesisekė. Todėl aš tikrai myliu Lietuvą. Ir visai ne už dovanų krepšelį