O tiksliau apie tai, kas labai labai nepatiko ir erzino.

Tą dieną parodoje apsilankė rekordinis žmonių skaičius – virš milijono. Ir mums teko nelaimė būti jų tarpe. Didžiulę Expo parodos teritoriją į dvi dalis dalija upė. Vienoje pusėje yra visų pasaulio šalių pavilijonai, o kitoje pusėje – šiaip visokie niekniekiai ir niekam neįdomūs pavilijonai ( pvz Kinijos geležinkeliai ). Mes iš anksto nepasidomėjome visu parodos išdėstymu, nes prieš pat patenkant į parodos teritorija, mums labiau rūpėjo susitikti bendražygius, todėl, žinoma, atsidūrėme toje neįdomioje pusėje. Na, atsidūrėme tai atsidūrėme, vadinasi, reikėjo persikelti per upę. O va čia ir prasidėjo problemos. Per upę nėra jokių tiltų, o nukakti į kita pusę galima tik keltu. O kad patekti į keltą, laukti eilėje teko daugiau nei 2 valandas. Nors keltai kursuoja nesustodami, jie tikrai nedideli, ir su visu žmonių išlaipinimu ir įlaipinimu, visas procesas užsitęsia nemaloniai ilgai. Ar ne papraščiau būtų buvę tiesiog pastatyti pora tiltų tiems, kurie yra ne vietiniai ir kurie netingi pamikslinti kojų (juolab, kad upė tikrai nedidė).

Kitas nusivylimas – darbuotojai, nekalbantys angliškai. Dar laukiant eilėje į keltą, tvarkos palaikyti atlėkė burys apsauginių (kiniečiai nemoka normaliai eilėje laukti). Nė vienas angliškai nė bum nė bam. Per garsiakalbį nuolat buvo transliuojami pranešimai – visi kienietiškai. O renginys juk vadinasi WordExpo – vadinasi, pasaulinys renginys, todėl turėtų būti kalbama bent jau angliškai  (Ispanijoje vykusiame renginyje buvo vartojamos bent trys oficialios kalbos). Ir dar vienas pastebėjimas apie kalbą. Amerikiečių paviljone buvo demonstruojamas filmukas, kuriame eiliniai amerikiečiai bando kalbėti kinietiškai. Filmukas sukėlė didžiulę juoko bangą tarp vietinių. Jam pasibaigus, mes garsiai, kad visi jie girdėtų, svarstėme: amerikiečiai kinų kalbos mokyklose nesimoko. O vat kiniečiai angliškai mokosi nuo mažumės. Ir daugelis nesugeba sakinio suregzti. Kas juokingiau?

Dar vienas kvailumas – patys kiniečiai. Parodoje egzistuoja toks Expo pasas. Jis atrodo kaip bet kuris normalus pasas, ir, apsilankius kiekvienos šalies pavilijone, galima gauti tos šalies antspaudą, kuris patvirtina tavo apsilankymą. Todėl veik visi kiniečiai parodoje vykdo antspaudų medžioklę: kas daugiau. Todėl nuolat teko matyti, kaip ilgiausią eilę atstovėję žmonės įsigrūda į pavilijoną, net nesidairo kas aplink, skuodžiai tiesiai prie žmogaus, kuris deda antspaudus, ir greituoju būsu  grūdasi lauk. Na, gal dar stabteli prie suvenyrų parduotuvėlės. Kvaila? Žinoma kad taip. Kodėl? Todėl, kad vienintelis svarbus dalykas yra pasirodyti prieš žmones. Todėl daugelyje pavilijonų, kuriuose teko lankytis, darbuotojai buvo labai patenkinti matydami lankytojus (t.y mus) kuriems nerūpėjo antspaudai, o kurie domėjosi šalimi ir užduodvo begales klausimų. Afrikiečiai net nenorėjo mūsų išleisti.

Ir paskutini nemalonumas, kuri teko patirti – kiniečių nesugebėjimas stovėti eilėje (tinka visiems gyvenimo atvejams). Na niekaip jiems nepavyksta išmokti tokio sudėtingo dalyko. Stumia, grūdasi, lipa, rėkia, šaukia. Tik nusisuk sekundei, ir tavo vietoj jau stovės kokia bobulė su vaiku. Bet mes ne naujokai, todėl savo pozicijas gynėme tvirtai. Tiesiog sustojome eilėje ( siauroka juosta buvo atitverta tvorele) skersai praėjimo, kad niekas negalėtų prasibrauti. O baltasis tai ne kinietis (ypač vyriškos lyties) – pastarasis tris kartus mažesnis. Oi reikėjo matyti kaip jie bandė pro mus brautis, stumtis, lysti – ir vis be rezultato. Viena moteriškė net ašarą braukė iš apmaudo, kad nesugebėjo mūsų nustumti. Vienas mažas žmogelaitis kažkaip prasprūdo pro mūsų rankas, ir nubėgo į priekį. O jo draugai liko už mūsų nugarų. Mes jam gražiai paaiškinom, kad jo draugų tikrai nepraleisim. Tai vietoj to, kad grižtu pas saviškius, vyriokas liko stovėti vienas – nesvarbu kad vienas, svarbu, kad pusmetriu priekyje. Ir vistiek visi į tą patį keltą patekome. Vat jums ir kiniečiai…