in china

Juk visiems nors kartą gyvenime tenka įstrigti sausąkimšame autobuse, traukinyje, metro ar dar kur nors. Ir turbut nė vienas esate pagalvojęs, kad būtų labai gerai su savimi turėti kokią mažą sulankstomą kėdutę. Bent jau aš tai pagalvodavau, ir dar kartais pagalvoju, kai viešuoju transportu tenka kokį pusvalandį dardėti namo. O vat čia žmonės, turbūt vadovaujasi principu ,,mažiau kalbų, daugiau darbų”, ir tokias vat kėdutes su savimi nešiojasi. Didmiesčiuose ypač. O expo parodoje jos turbūt buvo populiariausia prekė po anstpaudų paso. Nuotraukoje vienas puikiai nusiteikęs kinas Šanchajaus metro.

Taip nutinka beveik visuose kavinėse, valgykluose ar restoranuose. Šį kartą nutikimas labai jaukiame ir skanų maistą tiekančiame “Japanese noodles”.

Vos įžengę pro duris mes visur sukeliame sąmyšį. Ypač padavėjų tarpe. Nes visiems be proto smalsu, bet nė vienas nedrįsta prieiti ir priimti užsakymo.  Ir visada tenka matyti, kaip grupelė padavėjų kažką karštai tarpusavyje aiškinasi, ir tada išstūmia vieną nelaimingąjį ( o gal kaip tik laimingąjį) mūsų link. Likusieji buryje kikena, o vargšas nelaimingasis (o gal atvirkščiai, laimingasis), visas išraudęs artinasi prie mūsų ir išsigandęs bando suprasti mūsų  anglų- kiniečių kalbų mišinį. Mes irgi sutelkiame visas jėgas kad suprastume, ką jie mums sako, bet dažniausiai mes net nesiklausome, nes užsisakyti maisto daug proto nereikia. Ypač, jei meniu su paveiskliukais. Taip nutiko ir tą kartą…

Teisybės dėlei reikia paminėti, kad tai buvo mūsų pirmas kartas tame restorane. Ir mes apie kažką labai jau aistringai diskutavome. Nekreipėme didelio dėmesio į tarpusavyje besistumdančius padavėjus, ir, jiems galiausiai prisiartinus, tiesiog pirštu parodėme į meniu. Paprasčiau ir būti negali. Padavėja, kaip visada, kažką užsirašė savo knygutėje, o mes ir toliau aptarinėjome savo reikalus. Bet vat padavėja niekur neistraukė ir kažką mums bandė sakyti. Mes nusišypsojome jai ir paprašėme pakartoti. Matyt, beprašydami pakartoti, nepataikėme ištarti vieno pustonio, ir ta vargšiukė, mūsų nesupratusi, nubėgo. Mes patraukėme pečiais, ir laukėme, kas čia toliau bus. O buvo dar vienas didelis pasitarimas padavėjų tarpe. Jam pasibaigus iš jų būrio mūsų link atžingsnaivo protingiausias iš jų visų, ir rimtu veidu mums ištarė: -give me your money Nebebuvo jau mums kur dingti, tad gavom atiduot tuos pinigus. O visa esmė buvo tame, kad susimokėti reikia prieš atnešant maistą. Na, bet dabar jau žinome ir tokios klaidos nebedarome.

Suzhou autobusų stotis. Mergina pasiruošusi šešias valandas trunkančiai kelionei autobusu…

Labai labai patiko stebėti pavilijonuose dirbusius žmones. Ypač tuos, kurie turėjo atlikti patį atsakingiausią darbą – dėlioti antspaudus į Expo pasus. Ir nors paskutinį parodos pirmadienį žmonių buvo neperdaugiausiai – norinčių antspaudų buvo eilės. Protingiausiai pasielgė tie, kurie tokį labai jau atsakingą darbą patikėjo kiniečiams. Juk jie vietiniai, gali ir pašūkauti, ir paaiškinti. Na, o visiems kitiems teko vargti.

Pirma auka – simpatiškas vaikinukas iš Juodkalnijos. Liūdnai susimastęs, užgulęs stalą, abejinga veido išraiška mašinaliai dėliojo tuos antspaudus. Mus pamatęs truputį atkuto ir pasipasakojo, kad taip darbuojasi jau trečias mėnuo, diena iš dienos. Ir laukia nesulaukia, kada galės važiuoti namo. Padovonajo po vėliavėlę ir liūdnai šyptelėjo pavymui. Kažin, su kokiom viltim jis važiavo dirbti į Expo ir kaip savo darbo patirtį apibūdins gyvenimo aprašyme.

Dar pora neeilinių veikėjų buvo Kroatijos pavilijone. Kostiumuotas vaikinukas, ausis užblokavęs ausinėmis spoksojo į nėšiojamo kompiuterio ekraną, ir labai labai nervavosi kai kiniečiai vienas po kito grūdosi reikalaudami antspaudų (veido išraiška bylojo: nelįsk, nes blogai baigsis). Jis ne tik nervavosi, bet tuo pačiu metu sugebėjo ant jų užrikti, neatitraukdamas akių nuo kompiuterio. Multitasking. O jo kolegė, simpatinga kroatė buvo taip įvaldžiusi savo darbą, kad net nežiūrėjo ką daro. Ir buvo taip toli nuo visų, mintyse, matyt, skraidė ten, kur labai labai gera. Reikėjo labai pasitengti, kol atkreipėme jos dėmesį.

Kol vieni vargo, kiti surado išeitį. Tiksliau tą išeitį surado Karibų jūros pavilijono šalys. Jie tiesiog padėjo antspaudą ant stalo, ir liepdavo žmonėms patiems juo naudotis. O darbuotojams telikdavo žiurėti, kad viskas eitų sklandžiai. Tiesa, jiems ši idėja veikė, nes pavilijonas nėra labai populiarus. Pačiuose lankomiausiuose paviljonuose žmonės būtų tuos antspaudus sulaužę į gabalėlius.

O smagiausia buvo Togo paviljone. Vienas kinietis su savimi turėjo net 26 Expo pasus. Neklauskit kodėl, nes tikrai nepasakysiu. Vos tik mus pamatęs, jis pasigyrė: turiu  net 26 pasus. Mes ir klausiam: kam tau jie? O jis atsako: it’s a very beautiful country.  Mes nepasiduodame: What’s the name of the country? Ir jis parodo savo išprusimą: O O O O O…….ooooo….very beautiful country…..Svarbu, kad anstpaudas būtų, tiksliau 26 antspaudai…

Bet ne visi ten tokie iškankinti. Bare dirbęs šaunus lenkas (!!!!!) pavaišino degtinyte, latvis pasidžiaugė susiradęs daug draugų iš viso pasaulio, o ukrainietė buvo nustebus, kad galiu šnekėti rusiškai.

O tiksliau apie tai, kas labai labai nepatiko ir erzino.

Tą dieną parodoje apsilankė rekordinis žmonių skaičius – virš milijono. Ir mums teko nelaimė būti jų tarpe. Didžiulę Expo parodos teritoriją į dvi dalis dalija upė. Vienoje pusėje yra visų pasaulio šalių pavilijonai, o kitoje pusėje – šiaip visokie niekniekiai ir niekam neįdomūs pavilijonai ( pvz Kinijos geležinkeliai ). Mes iš anksto nepasidomėjome visu parodos išdėstymu, nes prieš pat patenkant į parodos teritorija, mums labiau rūpėjo susitikti bendražygius, todėl, žinoma, atsidūrėme toje neįdomioje pusėje. Na, atsidūrėme tai atsidūrėme, vadinasi, reikėjo persikelti per upę. O va čia ir prasidėjo problemos. Per upę nėra jokių tiltų, o nukakti į kita pusę galima tik keltu. O kad patekti į keltą, laukti eilėje teko daugiau nei 2 valandas. Nors keltai kursuoja nesustodami, jie tikrai nedideli, ir su visu žmonių išlaipinimu ir įlaipinimu, visas procesas užsitęsia nemaloniai ilgai. Ar ne papraščiau būtų buvę tiesiog pastatyti pora tiltų tiems, kurie yra ne vietiniai ir kurie netingi pamikslinti kojų (juolab, kad upė tikrai nedidė).

Kitas nusivylimas – darbuotojai, nekalbantys angliškai. Dar laukiant eilėje į keltą, tvarkos palaikyti atlėkė burys apsauginių (kiniečiai nemoka normaliai eilėje laukti). Nė vienas angliškai nė bum nė bam. Per garsiakalbį nuolat buvo transliuojami pranešimai – visi kienietiškai. O renginys juk vadinasi WordExpo – vadinasi, pasaulinys renginys, todėl turėtų būti kalbama bent jau angliškai  (Ispanijoje vykusiame renginyje buvo vartojamos bent trys oficialios kalbos). Ir dar vienas pastebėjimas apie kalbą. Amerikiečių paviljone buvo demonstruojamas filmukas, kuriame eiliniai amerikiečiai bando kalbėti kinietiškai. Filmukas sukėlė didžiulę juoko bangą tarp vietinių. Jam pasibaigus, mes garsiai, kad visi jie girdėtų, svarstėme: amerikiečiai kinų kalbos mokyklose nesimoko. O vat kiniečiai angliškai mokosi nuo mažumės. Ir daugelis nesugeba sakinio suregzti. Kas juokingiau?

Dar vienas kvailumas – patys kiniečiai. Parodoje egzistuoja toks Expo pasas. Jis atrodo kaip bet kuris normalus pasas, ir, apsilankius kiekvienos šalies pavilijone, galima gauti tos šalies antspaudą, kuris patvirtina tavo apsilankymą. Todėl veik visi kiniečiai parodoje vykdo antspaudų medžioklę: kas daugiau. Todėl nuolat teko matyti, kaip ilgiausią eilę atstovėję žmonės įsigrūda į pavilijoną, net nesidairo kas aplink, skuodžiai tiesiai prie žmogaus, kuris deda antspaudus, ir greituoju būsu  grūdasi lauk. Na, gal dar stabteli prie suvenyrų parduotuvėlės. Kvaila? Žinoma kad taip. Kodėl? Todėl, kad vienintelis svarbus dalykas yra pasirodyti prieš žmones. Todėl daugelyje pavilijonų, kuriuose teko lankytis, darbuotojai buvo labai patenkinti matydami lankytojus (t.y mus) kuriems nerūpėjo antspaudai, o kurie domėjosi šalimi ir užduodvo begales klausimų. Afrikiečiai net nenorėjo mūsų išleisti.

Ir paskutini nemalonumas, kuri teko patirti – kiniečių nesugebėjimas stovėti eilėje (tinka visiems gyvenimo atvejams). Na niekaip jiems nepavyksta išmokti tokio sudėtingo dalyko. Stumia, grūdasi, lipa, rėkia, šaukia. Tik nusisuk sekundei, ir tavo vietoj jau stovės kokia bobulė su vaiku. Bet mes ne naujokai, todėl savo pozicijas gynėme tvirtai. Tiesiog sustojome eilėje ( siauroka juosta buvo atitverta tvorele) skersai praėjimo, kad niekas negalėtų prasibrauti. O baltasis tai ne kinietis (ypač vyriškos lyties) – pastarasis tris kartus mažesnis. Oi reikėjo matyti kaip jie bandė pro mus brautis, stumtis, lysti – ir vis be rezultato. Viena moteriškė net ašarą braukė iš apmaudo, kad nesugebėjo mūsų nustumti. Vienas mažas žmogelaitis kažkaip prasprūdo pro mūsų rankas, ir nubėgo į priekį. O jo draugai liko už mūsų nugarų. Mes jam gražiai paaiškinom, kad jo draugų tikrai nepraleisim. Tai vietoj to, kad grižtu pas saviškius, vyriokas liko stovėti vienas – nesvarbu kad vienas, svarbu, kad pusmetriu priekyje. Ir vistiek visi į tą patį keltą patekome. Vat jums ir kiniečiai…