Taip nutinka beveik visuose kavinėse, valgykluose ar restoranuose. Šį kartą nutikimas labai jaukiame ir skanų maistą tiekančiame “Japanese noodles”.

Vos įžengę pro duris mes visur sukeliame sąmyšį. Ypač padavėjų tarpe. Nes visiems be proto smalsu, bet nė vienas nedrįsta prieiti ir priimti užsakymo.  Ir visada tenka matyti, kaip grupelė padavėjų kažką karštai tarpusavyje aiškinasi, ir tada išstūmia vieną nelaimingąjį ( o gal kaip tik laimingąjį) mūsų link. Likusieji buryje kikena, o vargšas nelaimingasis (o gal atvirkščiai, laimingasis), visas išraudęs artinasi prie mūsų ir išsigandęs bando suprasti mūsų  anglų- kiniečių kalbų mišinį. Mes irgi sutelkiame visas jėgas kad suprastume, ką jie mums sako, bet dažniausiai mes net nesiklausome, nes užsisakyti maisto daug proto nereikia. Ypač, jei meniu su paveiskliukais. Taip nutiko ir tą kartą…

Teisybės dėlei reikia paminėti, kad tai buvo mūsų pirmas kartas tame restorane. Ir mes apie kažką labai jau aistringai diskutavome. Nekreipėme didelio dėmesio į tarpusavyje besistumdančius padavėjus, ir, jiems galiausiai prisiartinus, tiesiog pirštu parodėme į meniu. Paprasčiau ir būti negali. Padavėja, kaip visada, kažką užsirašė savo knygutėje, o mes ir toliau aptarinėjome savo reikalus. Bet vat padavėja niekur neistraukė ir kažką mums bandė sakyti. Mes nusišypsojome jai ir paprašėme pakartoti. Matyt, beprašydami pakartoti, nepataikėme ištarti vieno pustonio, ir ta vargšiukė, mūsų nesupratusi, nubėgo. Mes patraukėme pečiais, ir laukėme, kas čia toliau bus. O buvo dar vienas didelis pasitarimas padavėjų tarpe. Jam pasibaigus iš jų būrio mūsų link atžingsnaivo protingiausias iš jų visų, ir rimtu veidu mums ištarė: -give me your money Nebebuvo jau mums kur dingti, tad gavom atiduot tuos pinigus. O visa esmė buvo tame, kad susimokėti reikia prieš atnešant maistą. Na, bet dabar jau žinome ir tokios klaidos nebedarome.