As myliu ziema. Myliu letai krentancias snaiges, baltu patalu zibancius raganos kaulus, serksna ant langu ir ant medziu, skruostus znaibanti saltuka. Net puga. Kadangi per sias atosotgas tropiku karsti sau jau pasidovanojau, dabar atejo laikas ziemos pasakai. Ir ji manes neapvyle.

Harbinas – Kinijos siaureje esancios Heilogdziang provincijos sostine. Miestas ne per didziausias, ir vos patenka i didziausiu Kinijos miestu desimtuka. Ir gyventoju jame nei daug, nei mazai – mazdaug apie 10 milijonu.  harbinas vietines tauteles tarme reiskia gulbe (kadaise tuose apylinkese buriavosi dideli gulbiu ir laukiniu anciu pulkai), tad nenuostabu, kad gulbe yra ir miesto simbolis. Netoli traukiniu stoties yra didelis transporto ziedas, kurio viduryje – daug ivairiausiomis pozomis sustingusiu gulbiu. O kai sutemsta ire suzimba sviesos, is to ziedo sklinda muzika. Ir ne bet kokia, o Caikovskio Gulbiu ezeras. As buvau nustebusi. Net ir kamstyje neliudna uzstrigti

Miest1 Kinieciams labai padejo statyti rusai, ire tai matosi. Pradedant grazuole Sv Sofijos Cerkve (kuri, deja, paversta i muzieju), didele upes krantine, ir baigiant Stalino parku (taip taip, yra ir toks). Daug parduotuviu, kuriuose galima nusipirkti rusisko sokolado, pasteto, ikro, degtines. O centriniame restorane srebiau rusiskus barscius. Skanumelis.

Taciau ne gulbes ir tuo labiau ne barksciai kasmet i Harbina privilioja buri turistu. Vidurziemy cia vyksta kasmetinis Ice and Snow festival (ledo ir sniego festivalis). Tai ir buvo mano keliones tikslas. Ledo skulpturos pasitinka vos tik izengus i miesta, taciau jos paprastos ir palyginti neispudingos. Vosas grozis atsiskleidzia nuejus i parka. As ten nuskuodziau dar vidurdieni, kai lankytoju ndar nebuvo, o parko darbnuotojai tryne uzmiegotas akis. Uztat turejau i valias laikao istudijuoti kiekviena skulptura atskirai. Taip pat ciuoziau rogutemis (sedi ant tokios tipo kedutes ir spiriesi paspirtukais.fun), sniego dviraciu, sniegomobiliu, leistis rogutemis i didele pusni.O visas grozis pasimate sutemus ir isijungus sviesoms. Tada visas parkas suzibo nepakartojamomis sviesomis ir spalvomis. Jauciausi tarsi pasiklydusi pasakoje, ir visai nenorejau surasti kelia i tikrove. Ispudziu perteikti neimanoma. NOrs susalau, nejauciau ranku pirstu, bet parka palikau viena paskutiniuju. Zodziu, nuvaziuokit ir patys viska pamatykit…